Baltų mitologija

Dievas - giedro dangaus dievas, vyriausiasis dievas, visų daiktų tėvas, senovėje - Dangus, kuris suvokė save kaip dieviškąją esybę. Dievas kūrėjas, dievas kūrėjas. Tačiau visaverčiam kūrybos aktui Dyjevas pirmiausia turėjo sukurti savo antrąją pusę, moteriškąją esybę - Marą. Latvių mitologijoje ji vadinama ne kitaip kaip "saldžioji Mara" ir yra pagrindinė dievybė, atsakinga už šeimą; Dievas (Dievs, Dievs, Deivs, lietuviškai: dievas, latviškai: dievs, latviškai: dīvs, prūsiškai: deiws - pažodžiui Dievas) - baltų mitologijoje dangaus dievas, vyriausiasis tarp dievų. Dievą paprastai vaizduodavo kaip pasyvią dievybę, tiesiogiai nedarančią įtakos žmonių likimui.

Jumis- auglības dievs. Pats nosaukums "Jumis" nozīmē "dubultnieks" vai "dvīņubrālis". Tāpēc senatnē dubultā auss vai divu teļu piedzimšana tika uzskatīta par auglības dieva svētību. Jumja simbols tautas tradīcijās ir līdzīgs jumta kores malai. Un celtniecības laikā, kad jaunu māju liek līdz spārēm, tieši par godu Jumim tiek likts vainags, kas simbolizē spāru svētkus; Jumis (latviski: Jumis "locītavas auglis", "dubultā auss") latviešu mitoloģijā ir labības gars jeb graudu dievs, ražas dievība. Jumja tēls kļuva par auglības simbolu. Šo mitoloģisko būtni godināja rudens ražas svētku laikā, atnesot upurus Yumis.

Žemina arba Žemyna (liet. Žemyna: iš "zeme" - "žemė") - žemės deivė lietuvių mitologijoje; žemės personifikacija. Dažnai ji buvo vadinama Žemele - "žeme", kartu žodis žemė buvo vartojamas kalbant apie pačią žemę. Žemyna yra Saulės deivės Saulės ir Mėnulio (lot. Mėnuo/Mēness) duktė. Jos brolis dvynys yra Žemininkas (lietuviškai Žemėpatis), kuris rūpinasi sodais, o Žemina - laukais. Tautosakoje ji pasirodo kaip perkūno Perkūno žmona ir panteone užima antrą vietą po jo. Jie sudarė tipišką indoeuropietišką motinos-žemės ir tėvo-dievo porą. Gemina buvo laikoma vaisingumo, visų gyvų būtybių, pasėlių ir visos augmenijos deive. Gemina taip pat turėjo galią gyvatėms. Žemė dažnai buvo šaukiamasi užkalbėjimų, ypač nuo gyvatės įkandimo.

Buvo tikima, kad viskas, kas gimsta žemėje, į ją sugrįžta, todėl Žemyna priimdavo mirusiuosius, dalydamasi pareigomis su mirusiųjų pasaulio valdovu Velu mate. Daugelyje tekstų nurodoma, kad Gemina kartu su likimo deive Laima nustato žmogaus gimimo datą. Žemina yra visų gyvų būtybių motina, iš jos įsčių išeina visi gyvojo chtoniškojo pasaulio palikuonys, pagrindinė Žemynos funkcija - duoti gyvybę.

Po Lietuvos christianizacijos Jeminos funkcijas perėmė Mergelės Marijos kultas.

Saulė (lietuviškai Saulė, latviškai Saule, prūsiškai Saule) - Saulės deivė baltų mitologijoje. Daiktavardis Saulė lietuvių ir latvių kalbose taip pat reiškia Saulę ir yra kilęs iš protobaltų Sauliā. Ji laikoma panašia į vedų dievą Surją. Saulė (Saulė) ir Mėnulis (lietuviškai Mėnuo, latviškai Mēness) buvo vyras ir žmona. Mēness įsimylėjo ryto žvaigždę Aušrinę. Už neištikimybę griaustinio dievas Perkūnas nubaudė Mēness. Yra įvairių bausmės versijų. Vienoje versijoje sakoma, kad Mėnesiena buvo perpjauta pusiau, bet nepasimokė iš savo klaidų, todėl bausmė kartojasi kiekvieną mėnesį. Kitoje versijoje teigiama, kad Mėnuo ir Saulė išsiskyrė, bet abu norėjo savo dukters Jeminos (Žemės). Todėl Saulė šviečia dieną, o Mėnulis aplanko naktį. Trečioji versija teigia, kad Mėnulio veidą subjaurojo arba aukščiausiasis dievas Dievas, arba Saule.

Austra, Austrine (no latviešu valodas - "rītausma"[1][2]), Aušra (no lietuviešu valodas - "rītausma"), Aušrine (no lietuviešu valodas - "rītausma")[3] - baltu mitoloģijā rītausmas (vai zvaigznes) iemiesojums, senā mīta par "debesu kāzām" varone. Mēnesis krāpj sauli Saulīti ar Austru, par ko Perkūns viņu sasmalcina ar savu zobenu. Saule pavēl Austrai vienmēr atrasties viņas tuvumā. Saskaņā ar vienu no variantiem Austra ir Perkūna sieva, un par savu nodevību viņa tiek nomesta zemē, kur pārvēršas par htonisko dievieti Marju, Žeminu, Laumu. Citā lietuviešu leģendu variantā Metseks (Meness) pēc savas laulības pārkāpšanas apprec Mēness kupola nesēju un, skaitot zvaigznes, redz, ka visas tās ir savās vietās, izņemot Ausrīnu, kas aizgājusi nez kur.

Velnias (Vjalnias, Velinas, Velns, Vels, Vielona lietuviškai: velnias, velinas, latviškai: velns, vielona, vels) - baltų mitologijoje perkūno Perkūno priešininkas, pagonybėje pomirtinio gyvenimo dievas ir gyvulių globėjas, po regiono gyventojų christianizacijos jo įvaizdis demonizuotas ir sujungtas su velniu. Velnias yra populiariausias lietuvių tautosakos personažas, jo paminėjimų skaičius viršija visus kitus turtingos lietuvių demonologijos personažus, Lietuvoje užfiksuota apie 400 su šiuo vardu susijusių toponimų. Yra tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių pasakojimų apie Velnią variantų. Remdamiesi Velnės palyginimu su latvių paralelėmis, pagrindinės mito teorijos autoriai rekonstruoja perkūno priešininko Perkūno, baltų mitologijos pomirtinio gyvenimo dievo ir gyvulių globėjo, įvaizdį. Jo įvaizdis demonizuotas tik po christianizacijos.

Laima jeb Laimė (latviski Laima, lietuviski Laima vai Laimė, arī Laimas māte - "laimes māte") ir laimes un likteņa dieviete baltu mitoloģijā. Viņa ir ģimeņu patronese, govju aizbildne u. c. Dieva Dievs (Dievs) meita. Dažkārt parādās kopā ar Deklu un Kartu, likteņa dievietēm.

Dieviete Laima ir viena no senākajām lietuviešu dievietēm, kas pazīstama jau kopš akmens laikmeta. Par to, ka viņas tēls pastāvējis jau kopš seniem laikiem, liecina mitoloģisko dziesmu relikvijas, kurās ļaudis vēršas pie viņas ar lūgumu, lai viņa neļauj meitenei un zēnam - topošajiem jaunlaulātajiem - piedzimt un dzīvot vienā ciemā, t. i., tas pauž seno cilvēku attieksmi pret incestu. Daži pētnieki viņu dēvē par Perkūna (Perkona) sievu. Tiek uzskatīts, ka Laima nosaka cilvēka likteni, kad viņš piedzimst, un stāv līdzās Deklai un Kartai pie viņa šūpuļa.

Lietuviešu mitoloģijā Laima tiek pretstatīta Giltiņai, kas iemieso nelaimi vai nāvi (sal. slāvu priekšstatus par Dolu un Nedolu). Saskaņā ar lietuviešu ticējumiem pie jaundzimušā bērna nāk divas sievietes: Laima un Giltine, kuras nosaka tā likteni. Laima palīdz meitenēm atrast līgavaini un kāzu jautājumos. Latvieši tic, ka Laima ir grūtnieču aizbildne un palīdz dzemdību laikā. Jaundzimušajam Laima noliek rokassegu, kas nosaka viņa laimīgo dzīvi. Dažkārt viņas tēlu saista ar Jaunavu Mariju vai Marei.

Dėkla (latv. Dēkla) - viena iš likimo deivių latvių ir lietuvių[1] mitologijoje kartu su Laima ir Karta. Pasak tikėjimų, jos stovi prie naujagimio lovos ir nulemia jo tolesnį likimą. Dekla taip pat globoja mergaites, kad jos išsirinktų gerą jaunikį. Dainose vardai Dekla ir Laima dažnai kaitaliojasi. Pasakose tai visos klasės veikėjų vardai.

Kārta ir viena no likteņa dievietēm latviešu un lietuviešu mitoloģijā līdzās Laimai un Deklai. Tās parādās kopā vai pārmaiņus. To var lietot kā Laimas epitetu, taču biežāk sastopama versija, ka Laima ir laimes dieviete, bet Dekla un Kārta ir likteņa dievietes, skandināvu nornu vai sengrieķu Moiras analogas. Dievietes vārds varētu būt saistīts ar latviešu kart ("stāstīt"), likteņa pareģošanas nozīmē.

Medeina arba Medeinė (dažnai maišoma su Žvorūna) - miškų, medžių ir gyvūnų deivė, viena pagrindinių lietuvių mitologijos dievybių.

Anksčiausiai ji paminėta XIII a. Ipatijaus metraštyje. Yra dievų, kuriems meldėsi karalius Mindovg, sąraše.

Malalos kronikoje tuo pačiu metu su Medeina minima ir Žvorūna. XV a. lenkų istorikas Janas Dlugošas Medeiną lygino su romėnų Diana. Ją taip pat mini Mikalojus Daukša, Janas Lasickis ir Bychovco kronika. Pasak Algirdo Juliaus Greimo, Medeina pasirodo kaip vieniša, jausminga, graži, bet nenorinti ištekėti mergina, medžiotoja arba vilkmergė (Vilkmergė - jauna vilkė).

Manoma, kad kai kurie šventieji akmenys, kurie vadinami "zuikio pėdomis", buvo Medeinos kulto vietos.

Po Lietuvos krikšto Medeinos kultas pamažu silpnėjo, o jos statusas buvo sulygintas su miškų dvasios Laumės statusu.

Sovijus - lietuvių mitologijoje sielų vedlys į mirusiųjų karalystę, lavonų deginimo tradicijos sumanytojas. Istorija apie Sovijų žinoma iš 1261 m. vakarų rusų perrašinėtojo padaryto intarpo prie Jono Malalos kronikos rusiškojo vertimo. Kartą pagavęs šerną, jis devynias jo blužnis atidavė savo sūnums iškepti. Vaikai suvalgė blužnį. Supykęs Sovijus nusprendė nusileisti į pragarą, į kurį galėjo patekti tik pro devintus vartus, kuriuos jam nurodė vienas iš sūnų. Tada šis sūnus nuėjo ieškoti tėvo, surado jį ir palaidojo žemėje. Ryte Sovijus pakilo iš žemės ir pasakė sūnui, kad jį suėdė kirminai ir skraiduoliai. Tuomet sūnus paguldė Sowiy kūną į medį, o ryte pranešė, kad jį suėdė uodai ir bitės. Tik po sudeginimo Sowiy nusiramino. Tekste Sowiy vadinamas vedliu į mirusiųjų karalystę. Mirusiuosius deginanti gentis vadinama Sovica - taip vadinami lietuviai, jotvingiai ir prūsai. Mitas apie Sovicą susijęs su Saule, o sugautą šerną ir ugnį sieja su saulės stichija. Devynios šerno blužnys simbolizuoja devynis vartus į pomirtinį pasaulį. Pažymėtina, kad lietuviai pagal šerno blužnį spėdavo, kokie bus kiti metai. Taigi tyrinėtojai vardą Sovia sieja su slavų dievu Svarog, atitinkančiu graikų dievus kalvį Hefaistą ir jo sūnų Helijų - Saulę, pažymėdami, kad pats vardas artimas lietuvių kalbos šakniai, reiškiančiai saulę.

Ūsiņš (latviski: Ūsiņš) latviešu mitoloģijā ir zirgu patrons.

Perkūnas (Pärkūnas, Perkun, liet. Perkūnas) - baltų mitologijoje griaustinio dievas, oro valdovas, teisingumo gynėjas. Vienas pagrindinių baltų panteono dievų. Paskutiniaisiais pagonybės amžiais Perkūnas tapo žymiausiu lietuvių dievu. Latviams jis žinomas kaip Perkūnas, o senovės prūsams - kaip Perkūnas. Mitologiniais duomenimis, Perkūnas taip pat buvo perkūnijos, lietaus, kalnų (ir apskritai bet kokių aukštumų), ąžuolų ir dangaus dievas. Egzistuoja versija, kad šiuolaikiniame Lietuvos herbe vaizduojamas raitelis Vytis yra modifikuotas galopu važiuojančio Perkūno, kurį liudininkai matė viduramžiais ant lietuvių kovinės vėliavos, atvaizdas.

Šiuolaikinėse baltų kalbose išliko giminingų žodžių, susijusių su Perkūnu: lietuvių kalboje - perkūnas ("perkūnas"), perkūnija ("žaibas"), latvių - pērkons ("perkūnas"). Perkūnų simboliai yra ugunskruostis - "ugninis kryžius" arba "perkūno (griaustinio) kryžius" ir rombas su prailgintomis kraštinėmis ("ąžuolas"). Kai kurie šiuolaikiniai tyrinėtojai daro prielaidą, kad antrasis Perkūno vardas yra Diviriksas, kurio vardo etimologija (dievas-valdovas) rodo, kad jis yra aukščiausia lietuvių panteono dievybė. Tai rodo faktas, kad mus pasiekusiuose lietuvių dievybių sąrašuose Perkūnas nefigūruoja, kai ten yra Diviriksas. Taip pat kai kuriuose lietuvių tautosakos tekstuose Perkūnas pasirodo kaip Dievo rykštė.

Barzduki (lietuviešu mitoloģijā) ir mazi cilvēki, kas dzīvo zemē un glabā maizi un alu zem kokiem (parasti plūškoka). Viņi atgādina rūķus. Prūšu mitoloģijā Barstukas jeb Parstukas ir zemes dieva Pušaiša mazie ģēniji. Prūši divas reizes gadā rīkoja barstukiem nakts mielastu: vakarā uz dzirnavām cēla galdus, lika traukus ar miltiem un gaļas ēdieniem un aizslēdza dzirnavas. Nākamajā dienā viņi apskatījās, kādu ēdienu barstuki bija ēduši, un izdarīja secinājumus par maizes ražu un lopu vairošanos.

Kaukas (lietuviškai: Kaũkas, daugiskaita kaukai; Kaukas, Aitvaras) - lietuvių mitologijoje namų šeimininkas, valstiečių turtų globėjas. Jis neša į namus gėrį, ypač turtus ir pinigus. Paprastai pasirodo ugninės gyvatės pavidalu.

Buvo tikima, kad Kaukas padeda vyrams, kaip Deivė padeda moterims. Kaukas gyveno po virykle arba po žeme; jis taip pat buvo siejamas su avimi ir tvartu.

Kaukui buvo aukojamas pienas, alus ir kiti gėrimai. Tikėta, kad Kauką buvo galima nusipirkti.

Pasak vienos iš versijų[2], žodis kilęs iš liet. kaukas ("nekrikštyto vaiko siela"), todėl Kaukas laikomas mirusio žmogaus siela.

Kaukui artimos dvasios yra Aitvaras, Zemepatis (žemės dvasia) ir Laukosargas[lit.] (laukų dvasia).

Žemėpatis (liet. Žemėpatis - "žemės valdovas") arba Žemininkas - senovės lietuvių dvasia, atsakinga už namus ir ūkį. Iš pradžių jis buvo siejamas su laukais ir dirvonais, žeme. Vardas kildinamas iš lietuviško žodžio žemė - "žemė".

Jo statula kasmet būdavo laužoma ir atkuriama. Žemaičiui buvo aukojami vaisiai, žuvys ir gyvuliai. Žemepatio garbei buvo laikomi ežiai ir maitinami pienu.

Jo seserimi dvyne laikoma Žemina (liet. Žemyna), kuri vadovauja laukams, o Žemepatis - sodams. Netoli Žemepatio yra namų dvasia Zemnieks (latv. Zemnieks - "valstietis") ir žemės deivė Zemes-māte (latv. Zemes māte - "motina žemė").